Žiūriu aš į angelą mažą –
Koks baltas cukrinis saldumas...
Užpilčiau vandens vieną lašą –
Ištirptų, pradingtų lyg dūmas.

Žiūriu – plastikinis velniukas –
Toks juodas – nei kietas, nei minkštas...
Žinia, ne iš rojaus ištrūkęs –
Bandau vieną ragą laužt pirštais.

A-jai! Bet ir duria jis skaudžiai!
Gal saugo patsai jį šėtonas?
Nors mažą, bet tarną juk skriaudžia,
O tai pragare prastas tonas...

Todėl kabinu aš velniuką
Ant sienos – šėtoniškas „blatas“.
O angelą, cukraus pritrūkęs,
Tirpdau vakarienei arbatoj.