4.
Išmylėjau tave iki dugno -
Ir nebuvo medus per saldus,
Snaigių šėlsmas man priminė Rojų,
Nes sušokom jų šokį abu.
Gal, tegul atminty pasilieka,
Žiemos šiltos po ledo skraiste.
Tu kalbėjai,- viskam būna laikas...
Aš tikėjau - ateis jis...deja.
O svajonėm gražiausiųjų raštų,
Su žvaigždėm, nubyrėtom snaige,
Vis bandau tau sudie pasakyti,-
Bet širdis neišeina viena...