Tikriausiai rojaus sodai žydi,
Baltai pabėrė man ant skruostų.
Laikau aukštai akis pakėlus -
Balti drugeliai valsą šoka.
Ir nesakyk, kad atsibodo,
Kaskart vėl pamatyt jų šokį,
Tai lyg sapnuotum vyšnių skonį,
Raudoniu dažantį tau skruostus.
Ir įsuka svajonių šėlsmui,
Ir, rodos, rankos apkabina.
Tik pameluok, kad raudonuoja,
Ne uogos - tavo meilės gėlės.