Gal jau nevaikščiosiu keliais,
Kur į nelaisvę priešai ima.
Tyliais, žiemos speiguotais vakarais
Glaustysiuosi atsiminimais,
Kuomet jaunystės tiek,
Kad... Dieve! Dieve!
Ką iš jos darysiu,
Kai po ledais nubėgęs upėmis plaukiu,
Kai po žiema pavasarius išvaikštau
Ir nesvarbu, esi ar ne -
Renku žvaigždes iš tų pačių akių    
Ir vis - į svajones! į svajones!
Dangus nublanksta,
Bet užtat, ak! kaip gražu
Ant mano kalno aukštame
Jomis papuoštame
Dvare.