užsnigo ligi akių
iš pietryčių ateinu
šaltom debesų vilnim
su vandeniu ir ugnim
užmigdė iki žiemos
nuo ryto lig sutemos
klajoti basom mintim
ir šildytis tik tavim
užsnigo ligi širdies
iš nuodėmių praeities
brendu lig žmogaus brendu
suaižėjusiu ledu
užbūrė ligi dienos
kliedėti nuo šilumos
tik žvilgsnio paslapčiomis
praeinančio pro duris