Šis vakaras nubluks ir pūgos
užneš takus, pėdas ir tavo žvilgsnį –
nusvirusioj šakoj į vėtrą ūbaus
kaboję obuoliais – pavirtę paukščiais.

Ir delnus į bekraštį šaltį tiesiant,
kai šilumos neliks pusiaujo tiesėj –
krituoliai sniegenų vaikai prinoktų
saldžiarūgštėm vėlyvo kupsto uogom.

Šio sapno nepabūgę baltaminčiai –
vėlai naktų takus nušlavus tyliai
tuštėjant aviliams ledynų gausmas
girdėsis  paširdžiuos – lig skausmo...