Šešėliuos ilgesio klajoja mintys –
pakyla juodvarniais speigų gausme
užgrūdintos , įkalintos laike.
Tarp pirštų byra stebuklingos smiltys,
palikę pėdsaką manam delne.

Gyvenimo prasmė. Ir kaipgi ją suprasti?
Dar klaidžioja rūkuos paklydusi gėla.
Į ten ir čia – nenubrėžta riba...
Iš tūkstančio minčių kaip tas, savas atrasti –
kaip sužinot – kur melas , kur tiesa.

Rūkai, tyla ir ilgesio šešėliai...
Gyvenimas – tai laimė ir kančia?
Neperžengta riba. Tik juodvarniai slapčia
vis sukasi aplink, sparnus plačiai pakėlę.
Ir kas gi ta nerimstanti žinia?

Suplėšyti voratinkliai prabyla –
viltis melagė teisina save.
Širdim jaučiu, kad tai baigties pradžia,
kai iš rūkų lėtai lėtai išnyra
laukimo paslapties paženklinta delčia...


2010.11.11.