Užpustytos visos vasaros gatvės
užmaršties aukštomis pusnimis.
Apsigaubęs marškoniu žvaigždėtu,
imsiu staugti iš ilgesio
kaip benamis šuva.

Pilnatis abejinga į akį įlipo.
Prigludus vienatvė -
vienintelė mano viešnia.
Sudrasko marškonį žvaigždėtą
išsiprausus ir skaisti ryto žara.

Bet vienatvės šalin nenuvysiu:
ne viešnia ji –
ištikima draugužė mana.
Palydėki, mieloji, per klaidį pusnynų
ir padėki surast vasarėlės pėdas.