Žiūriu į žvaigždes – tavo akis.
Matau, kaip jos juda juodame danguje,
Rodos, audžia pasaulio audeklą.

Debesys atstoja krentančius baltus pūkus,
Kai švelniai glostai mano veidą.

Kartais krenta šiltas vasaros lietus,
Lašai – mažyčiai jausmai –
Kutena mano sielą.

Ir vėjas blaškos neramus,
Kai mintys veržiasi į naują dieną.

Raudonos, ryškios, saldžios braškės – tavo lūpos.
Ragauju, kandžioju iki gilaus skaudumo.

Tai mano sapnas nuostabus...
Jis išnyks, žinau,
Kai saulė atsibus po gilaus miego.