Mintys mano – beribis dangus
Po saulėlydžio sutemom plaukia.
Kartais liūdnas, o kartais vaiskus,
Kartais žydintis miško palauke.

Jisai bėga, įtraukęs mane
Į betikslę kelionę, į laiką,
Būnu kartais aukštai ir dugne,
Debesim, būnu, plaukiu paklaikus.

Kai tau sako – ramiai gyvenu...
Netikėki nei vienu jų žodžiu.
Toks atsakymas kvepia melu.
Ko gi sielą tau mums neparodžius?

Aš medžius pasodinsiu minčių
Prie pat lango, prie kelio vingiuoto,
Kad per žiemą kalbėtų šalčiu,
Karštą vasarą – žiedlapiais grotų...

Mano mintys – pražydęs dangus,
Išsiplėtęs į erdvę beribę.
Tarsi aš  būčiau kitas žmogus,
Tarsi būčiau didi brangenybė.