Rašau žodžius, man sako – jie beprasmiai,
Kas beskaitys, kai skamba tiek dainų,
Kai radijas, TV per dieną neužgęsta
Ir liejas plačios upės muzikos, vaizdų.

Rašau žodžius, pinu minčių vainiką
Iš buvusių dienų vis degančių jausmų.
Rodos, godžiai sėmiau, dar daugiau paliko,
Viską, kas gražiausia, su savim nešu.

Mažą pievos žiedą retas beužmato,
Betgi ar dėl to jis turi nežydėt?
Gal ir mano žodžiui, rudeniniam raštui,
Tik vienam keleiviui lemta bus kalbėt.

Nežinau, kur skrenda gimstančios eilutės,
Kam, kada į širdį tyliai pasibels,
Tik jaučiu – laimingas, koks laimingas būsiu,
Jeigu mano meilės kibirkštį įžvelgs.

Meilės – būt, gyventi, dirbti juodą žemę,
Džiaugtis paukščio giesme, išlakiu medžiu
Ir suprast, kad žmogui kartais būna gera,
Jei gali dalintis paprastu žodžiu.