O kartais norisi ko nors saldaus,
Kad net liežuvį medumi apveltų,
Galbūt pavyktų sunkumus pamiršt
Ir skausmas taip aštriai širdies nevertų.
Gyvenime, lyg avily tuščiam,
Medaus seniai nei lašo nebeliko,
Jau tapo prabanga - būt suprastam,
Mes tarsi akmenys prie kelio pilko.
Sunku, kad vis dar norisi saldaus,
Negalime pamiršti džiaugsmo skonio,
Kai žinom - neragausime medaus,
Kitiems skirta gyvenimo malonė.