Kai naktį sniegas lietumi pavirsta
Arba lašai netyčia apšarmoja,
Renkiesi sapną, nors vis tiek numiršta
Po tavo langu gruodžio mylimoji.

Blaškais pernakt į pilnatį įkritęs,
Paklydusį save vedžioji palei sieną
Per dangų ašara, o gal ruduo nukrito,
O gal tik išsiliejo mėnesiena.

Dvi snaigės klykauja už lango, neprabunda,
Jokie jausmai, o nejauku tylėti
Ir nebeapsuka galvos jokia pagunda,
Tik pilnatis per visą dangų kliedi.

Tik sniego pėdsakais iš rudenio į žiemą
Tipena laikas, kalendoriai miršta
Ir užgesina aitrią mėnesieną
Išaušusios dienos lediniai pirštai.