Išmokau kurt nešvankią tiesą,
Apie pasaulį, karą,
Vieškelius kelis.
Bent retkarčiais pakeist likimo tvarką
Suklupti
Žengiant numegztais mamos takais.

Pati sukūriau savo kelią,
pati gyvent ruošiuos šaltom naktim,
Išmokau net bučiuoti vaiko galvą,
Jam spiegiant,
Kad, deja,
Ne jo šita lemtis.

Čia reik gyvent,
Čia reikia melstis,
Čia reikia fleitom grot melodijas naivias.
Kuždėsiu šitai  sau prieš miegą ,
Tam,
Kad galėčiau verkti,
Kai aušra nušvis.

Tam, kad galėčiau juoktis,
Meilę, viltį išdalint.
Tam, kad ir vėl tikėčiau.
Tikėčiau laime
besišypsančiom
Ir spindinčiom akim.