Trūko balkis stiklinis, kai voras ant jo pasikorė:
Rūko kerpėm pražydo į žemę susmigusios tvoros,
Aukso raidėm šešėliuos beržai sakinių prisirašė,
Pievos rinko monetom smulkiom išsibarsčiusią grąžą.

O kažkur pamiškėj aidas giesmę lakštingalos gaudė,
Po kepurių snapais atsimerkė avietės paraudę.
Tingi upė rėvoj atsibudusi purslą ištaškė –
Jos pilkam vandeny jau spindėjo benokstanti braškė.

Netgi musė maža ant palangės sparnus pramankštino,
Šuo būdoj suamsėjo pamiršęs, kad turi grandinę.
Man miegai išsilakstė, nes rytas lyg erkė prisirpo
Ir diena po truputį suverš atlaisvėjusią kilpą...

...Dieve mano, ir vėl į darbą...