Vėl diena nejauki,
Riebūs debesys mindžioja langus,
Vėl per stiklą šauki,
Kol suskeldėja lūpų angos.

Užsikamšo ausis
Du išdidūs dievai ir tyli,
O stikle debesis
Prasipjauna per visą gylį.

Medis purto šakas,
Vėjo kūnas išleidžia kvapą,
Tu verki. Na ir kas,
Tai tik mintys šlapiai sutapo.

Tai tik lijo tavim
Į vėlyvą, bejausmį rudenį,
Kai diena nejauki
Debesy prisiglausti skubinos.