2.
Tas nenumaldomas troškimas būti dabar,
Lyg paskutinę akimirką,
Lyg paskutinį šaukštą keliant,
Lyg sakant, paskutinį norą gyvenimui.
Čia ir dabar, ir negana to,- kas buvo.
Baisiausio žvėries vejama - akimirkos,
Ne, ne Sizifo akmenį, o savo gyvenimą
Ridenu skrendančiu pūkų kamuoliu į aukštą kalną,
Ten kur tu, kur tavo horizontai...
Nors vieną svaigią akimirką įkvėpti,
Palaiminto  nektaro, versmės iš Meilės sodo,
Iš tyro akių šaltinio, iš amžinosios dalies
Gyvybės duonos - patepimo gyventi!
3.
Tyliai draikosi šakos,- verkia gluosniai ...
Paukštis nupurto ryto slogutį...
Ar tai sapnas rytojui,- laukimas kapsi lašais,
Raudonom rožių širdim... nesulaukę išeina.
O tolumoje lūžta saulėtekis, gal tavo žvilgsnio,
Aštriabraunio deimantinio žėrėjimo.
Aguonos raudonio genamos debesų bandos
Paklysta laike, užvaldydamos tolius.
Jausmų vandenyno kunkuliuojančios bangos
Skandina versmes, troškimus - laikas gimti.
Puta paliesti tavo lūpas svaiginančių horizontų...
Gluosnių ašaros virsta šnarančiais snaigių šilkais...