Sustirusi kaip uoga -
Rudens darganoj likusi -
Supuosi vieniša lietuje.
Džiaugiuos toliais praskaidrėjusiais.
Tikriausiai akys kaltos,-
Skuba, kol mato kuo toliau apžvelgti.
Ir vis užantin, užantin ...
Byra kiaurai, o vis negana:
Paukštis, rodos, gražiau ulba,
Saulės spindulėlis labiau glosto,
Vis kraunu prisiminimų aruodus.
Reikėtų juos kada išsemti...
Vėjus pakvietus anei trupinio neliktų...
Supuosi uoga - vėjyje - neprikviest jo.