Pavargom ir nieko iš to:

tavo tylos neišlaiko žemė
taip ir grimzti lyg liepsna
gilindamas duobę žvakėje
dar kartais tiesi kaitinančią
ranką bet oda tavo sielos
švelnesnė vis ir vis išslysta
mano pirštus nusvilinusi

Pavargom ir nieko iš to:

žiūriu kaip lydosi melsvas
vaškas ežerais užšąla akyse
neregiai mes nebyliai esame
kitoks mūsų laikas vieta ne ši

bent tiek kiek myliu
bent tiek kiek ilgu man
bent tiek ir aš galiu tirpti
bent tiek ir aš galiu pasislėpti