Maną tėviškę Utenai priklausą,
kur Vyžanos pakavoti tęvai.
Bet likimas neklausia-
tas vienkemis išnykįs seniai.
Išnyką tėviškę - lauku pavirtą.
Ir pušų nebėra - visas iškirtą.
Takų nebesmatą - žolu ažužėlą.
Jau senai nebeseka mačiutę pasakėlių...
E būdavą vakarais senieji audžia,
virves veja, anekdous porina,
jaunimas gi gegužinen traukia,aždainuoja...
Tai būvą linksma tadu -
jaunystę plazdėją paukščiu,
kai sodžiuj netilą daina
su armonikas gražiu gaidu.