Nieks mana mintių nesugauda,
bėg per lauką kaip kiemą šuva.
Stogs prakiura ir kerpėm užauga,
lietus brazd - - -
-
su benamia lazda.

Mana nieks žąsinų nebegana,
nebemelž jau žalmargės rytais.
Lydž į lauką, į darbą kaip sene,
ne varteliai, o kliamka - - -
-
sudie!

Ir taip  - kas pavasaria dieną,
kas minutę klaps ir išlydž.
Kojos ir rankos nurima - - -
-
dobils ant kapinių žydž.