Žvaigždė iš tamsos man ant delno nukrito,
Laikiau aš ją saujoj,
Laikiau iki ryto –
Kol žvakė vis degė,
Kol vaškas vis tirpo,
Kol saulė jos dagtį staiga nenukirpo.

Ir liko ant delno išdegintos žymės –
Žvaigždė jau išblėso,
Žvaigždė to nežino.
Žvakigalis mėtos beformis atšalęs,
O saulė aukščiau,
Vis aukščiau dangum kelias.

Tik kam reikalinga šviesa šviesią dieną?
Aš žvaigždę turėjau –
Vienintelę, vieną.
Ir nors tamsoje švietė tūkstančiai sesių
Delne ją nešiau –
Širdyje dabar nešiu.