Ąžuolynas dar kartą griausmingai suvaitojo ir nurimo. Sėdėjau žolėje jausdama, kaip tirpsta sužeistoji koja, ir stebėjau pamiškę, tikėdamasi ten pasirodysiant žmogystą. Karts nuo karto atsigręždavau pažiūrėti, ar tie blausūs žiburėliai tolumoje tebemirkčioja, tarsi norėdama įsitikinti, kad toji gyvenvietė tebestovi kur stovėjusi.
  Sutrikusi svarsčiau, ką dabar daryti. Grįžti į ąžuolyną ieškoti žmogystos negalėjau, mat ąžuolai galop mane vis tiek pražudytų, tačiau negi eiti žiburių link?.. Neįmanoma. Atėjusi į žmonių gyvenvietę nebeištrūkčiau – jei bent žodelį yra girdėję apie laumtakes, jie mane kaip mat atpažintų ir negailestingai nudobtų.
  Beliko toliau beviltiškai laukti, nes su tokia koja nebegalėjau paeiti – ąžuolo sužalojimas buvo kur kas stipresnis, nei tikėjausi. O kvailiausia buvo tai, kad niekaip negalėjau sau padėti.
  Laumtakės galėjo labai daug – patyrusių laumtakių kerai buvo galingi kaip jų protėvių laumių. Tačiau SAU padėti laumtakės, priešingai nei senosios laumės, negalėjo. Ir dabar mano burtai buvo bejėgiai... Mačiau ant savo siaubingai atrodančios blauzdos šviežią kraują, tebeplūstantį iš žaizdos, ir niekaip negalėjau jo sustabdyti. Kuo toliau, tuo silpniau jaučiausi, suprasdama, kad greitai mirtinai nukraujuosiu.
  Apgailėtina kraujuojanti laumtakė, patikėjusi žmogumi... Mona išties negailestingai mane nužudys, jei auštant dar nebūsiu mirusi.

  Apsiblausęs mano žvilgsnis įžvelgė kažką boluojant pamiškėje. Nuo begalinio silpnumo nesugebėjau įtempti akių –  ir taip iš paskutinių jėgų laikiau jas pramerktas. Iš tiesų manyje kirbėjo vienintelis noras – užsimerkti ir šiltai miegoti... Kojos jau seniai nebejaučiau, o po valandos klaikaus drebėjimo ir stingdantis nakties šaltis, rodos, nebe taip šaldė.
  Stebėjau, kaip boluojantis daiktas juda manęs link. Po minutėlės jis jau užstojo visą vaizdą, tačiau nesugebėjau suvokti, kas tai.
  Ir nemėginau.
  Mano vokai nevalingai užklojo pavargusias akis.