Raudonas vynvyčio rytas voratinkliuos supas.
Po šalnos krenta lapai -
kaip stiklas.
Parko šlavėjas prisikemša pypkę
ir užsirūko.
Properšoj ganosi debesys -
mintys sunyko.

Šiaurys vėjas dilgina kaulus
ir susiraito...
Skuba rytais nepažįstami žmones –
be šypsnių.
Šakose supasi lapų šešėliai ir draikos.
Beržo šluotražyj skreba parudusios dienos,
it gilės.

Čežantys lapai paklydo, paslydo tarp medžių.
Sklendžia virš parko ratus mėnuo –  grifas.
Spalio dangaus lietumi išmazgota žemė.
Švilpauja vėjas kaip sapnas – kaip švinas.

Vienišas parko suolelis. Niekas ant jo neprisėda.
Ne todėl, kad supleišėjo lentos –
vinys supuvo.
Giliai, iš naivumo, įrėžtas žodis –  
“meilė”
Sutręšusi šerdis. Likimo -
"Viktorija".