Nusinešė lapkričio vėjas
Rudens dovanotas spalvas,
Tik eglių, pušų pagailėjo,
Paliko žaliuoti kol kas.

Ei, vėjau, nenuorama vėjau,
Kodėl gi tu mus pamiršai?
Mums laikas sidabro prisėjo,
Paimk, pasipuoški baltai.

Jei nunešei degantį auksą,
Nusinešk ir sidabrą plaukų,
Palaukėj šerkšnu teišplaukia
Jis ant smilgų šluotelių pilkų.

Paliksim pavasario laukti,
Ankstyviausio gegutės „ku kū“,
Taip norėtųsi sau prisišaukti
Metų daug ir visų žydinčių.

Dar norėtųs rymoti prie liepos,
Kai pražydus kvepės medumi,
Vakarėjant, griežlelei užgriežus,
Pasijusti, lyg būtum jauni.

Ei, vėjau, nenuorama vėjau,
Kodėl gi tu mus pamiršai?
Mums laikas sidabro prisėjo,
Paimk, pasipuoški baltai.