Žvilgsnis -
veriantis,
           rudenėjančią
sielą, šaltas;
man nejauku,
nes paryčiais
už paslapčia
nuskintas liepos
           žvaigždes.
Žvilgsnis,
mėlynų akių,
apsemti vyšnių
sodai,
tiesa,
žiedų nesurinkau
juos pasiglemžė
rūkas, atsėlinęs
iš ančių

            ežero
       tokio ežero,

kuriame regėjau
žalmarges,
tylinčias ir baugias,
bevogdamas liepą,
sučiuptas
  
       mėlynų akių

užmiršau pasodinti
lotosą danguje...
... Tylinčias ir baugias ...
žalmargės skendėjo
žieduose,
giliose, mėlynose akyse nuskendau
kaip vagis, palietęs
medumi aptaškytą,
(be)žvaigždę liepą...

... Tylinčias ir baugias...
It sielvartas
išdžiovintas liūtyje,
išmainytas ir vėl
paliktas
raudonoje
pievoje

kitą liepą
atsimerk
nepamiršk
arbatą
gurkšnoju

        su medumi