Pilnos akių
suklerusių kėdžių
pilnos gyvenimo
rūdžių
ir dėmės
skalaujančios trūkį
pilnos tuštumos
organinį dusulį slepia
ir burnos
molinės dvasios karių
šnabždesių
sklidinos urnos.

krentu

taškuotoj erdvėj
žarijų pašvaistė
ir tyla
garsiniai keliai
nutiesti į dugną
įsiveja
pakyla
paralelis šypsnis.

Pilnos akių
suklerusių kėdžių
pilnos gyvenimo
urnos stikle
paliesdamos švytintį akmenį
suodinos rankos
išplešia širdį.

Myliu.

Žodis subyra
paslėpdamas žvilgsnius
ir juoko gaidas
sudyla
cikliškai virsdamas
pamirštos realybės dvasia
kalinti kuri
blaško kūnišką dulkę
urnos kampuotam dugne.