Ant tilto tąsyk tu upei
ne man sakei kad bijai
kartais būti visai vienas
tai kodėl aš kodėl ne upė
atvėso nuo išgąsčio kodėl
patvino artyn kad nuplautų
viską kas slegia ir kodėl man
dabar taip baisu taip negera
darosi nuo springstančių srovių
upės dugne įsisuka įsisuka jos
gelia ties smilkiniais dar sapnuos
kai pabudus nepakenčiu gulinėt
tik sūkuriais artėju prie jungiklių
dar ir dabar visur plieskia šviesos
ir garsiai grojanti muzika nuveja
visas juodas susisukusias gyvastis
už kurių kliūnu bet bijau pasižiūrėt
ir veidrodžiai kur akyse tos pačios
juodos gyvastys ir sapnų likučiai
----
    aš net nuo dugno savyje surinkau
         paskutinius likusius žodžius ir kartoju
            juos kaip virpančią maldą nes tik tada
                 darosi šviesu ramu ir saugu užmigti



tai taip aš gyvenu.
o kaip tau sekasi?