Manęs neklausk - vis tiek nepasakysiu,
Paklauski vėjo, gal jis pakuždės.
Tą paslaptį aš amžinai laikysiu
Paslėpusi kertelėje širdies.

Tik aš žinosiu kaip širdis sušyla,
Sugavus tavo žvilgsnį minioje.
Kiek daug svajonių, kiek minčių man kyla,
Kokia laiminga aš jaučiuos joje.

Galbūt, kada nors, tu ir pats suprasi,
Supynęs ilgesį gija vilties,
Galbūt, sukaupęs visą savo drąsą
Man pasakysi kaip manęs ilgies.  

Todėl neklausk - pirma neatsiversiu.
Tenoriu tik išlikti savimi.
Aš tavo žvilgsnį širdimi sugersiu,
Apglėbus savo meilę viltimi.