Mūsų rudenys teka į dirbtinas ašarų jūras,
Suformuodami gulinčių lapų dusinimo garsą –
Tarsi liūdesio muzika  ūkanų vėjuose  kurias,
Išskanduodama  slogų pakrančių  verkšlenimo  maršą.
Aš tave praradau, kai pavasaris rengėsi puotai,
Kai žaismingai į saulę lingavo žolynų galvutės:
Per gaivinantį lietų nutrūko daina sustyguota
Ir neleido dangus tau per džiūgesio metą pabūti –
Aš smaigstau žvakutes į parudusią rudenio žemę
Ir sakau tylią maldą kasmečio gimtadienio proga,
Tu tapai panašus į nematomą vargšą benamį  –
Mano  dovanos vaško lelijom per kryžių nubėga.....