Netikėki, širdie.  


Netikėk, kad užgęsta žvaigždė,
Krisdama iš aukštybių į žemę.
Netikėk. Tu juk mano, viltie,
Ir šis blyksnis likimą man lemia.

Su manim vėl tyli atmintis.
Su manim tas spalvotas pasaulis.
Saule šviečia juoda vėl naktis
Ir ištirpsta begėdė apgaulė.

Netikėki, širdie, tu žinai,
Kad be blogio gyvena dar gėris,
Aš tikiu, tu tikrai nemanai,
Kad išnyksiu, duris tas užvėrus...

Aš keliausiu šviesa vėl naktin,
Tau žibėsiu ir rodysiu kelią.
O išaušus, nueisiu tolyn,
Su tavim vėl praleidus naktelę.

O paskui, aš nukrisiu į žemę,
maldai ištiestus tavo delnus...
Kad sakytum, likimas man lemia,
Mane laimina šventas dangus.