Ak, pasūdyk mane tartum silkę,
Kai gyvenimas tampa per prėskas.
Kuo labiau žmogų gniaužia ir tildo,
Tuo greičiau atsiranda poetas.

Šiūptelk žiupsnį į atvirą žaizdą,
Į seniai užpūliavusią votį -
Privalu susivokt, kada žaidžiam,
O kai fakelu gebam liepsnoti.

Nesvarstyk - ar aš staugsiu, ar rėksiu
Iš užplūdusio skausmo ar pykčio -
Tai tik būdas žiaurus neatvėsti,
Kada laikrodis finišą tiksi.

Mes nešiosim vienintelę tiesą -
Kaip išsėmėm kartu pūdą druskos,
Nes glamonės per naktį išblėso,
O po to velnias žino, ko trūko.

Ak, pasūdyk mane tartum silkę,
Nes apkarto glamonių miražai.
Vien todėl dar galėčiau pamilti,
Kad man druskos nebuvo per maža.