O pažadai, kaip paukščiai vėl į tavo lūpas grįžta.
Ruduo gal kaltas, šilumos ar artumos stoka.
Nusirengia juk medžiai,- tau pavyksta
Apgobt mane svajonių saulėta marška...
....................................................................
Iš tavo - mano veido tyliai byra laikas
Ir laikrodžiai neskambina varpais.
Šaltiniai pažadėtieji nuplauna mano kojas,
Tikriausiai ruošia į kelionę tolimą išeit...
Dar duonos kraukšlį į rankas įspraudžia,-
Prisiminimą blankų meilės tos,
Kuri plasnojo, Angelo sparnu pamojo.
Kelionėn vėl ruošiuos - tavęs labai labai ilgiuos...