Vakaras... Tyla...
Virš tavo vingio motina
su nėriniu rankoje.
Narplioja pūkinę skarą
didžiausiomis kilpomis,
kad apgaubtų tavo vingyje
pasislėpusį pušyną.
Supasi, sklando virš klonio
atitrūkusios pūkų burbuolės.
Regi, kaip vakaro tyloj
į tavo  veidrodį įplaukia, -
gražuolis bernužis.
Išdidžiai šuoliuodamas šaltas gūsis
nuplėšia paskutinį medžių rūbą.
Lieka nuogos, laibutės, išdidžios šakos.
Tylą sudrumsčia varpas -
Nuogų medžių miestas susikaupia maldai..