Susispaudžia vakarai bežadžiai
Apkabinti angelų sparnų –
Virš uždususių tylių sapnų
Rimtį saugo juodo miško medžiai.

Susilieję upių siluetai
Nuneša išmėtytas žvaigždes.
Ir tikrai daugiau nebesitęs,
Kas kadaise tęsėsi iš lėto.

Pamažu nulenkęs sunkią svirtį
Aidas skęsta šulinio dugne.
Tai, ką vakar vardijom sėkme,
Su vašku tirpina tuščią viltį.

Ir diena neatneša rytojaus –
Bręs laukimas amžinu miegu.
Nebėra nei ponų, nei vergų –
Tik eilė prie vartų Dievo rojaus...
....................................................

Susispaudžia vakarai bežadžiai
Apkabinti angelų sparnų...