... susikroviau tikėjimą į lagaminus...
Tad šitaip skamba dainos žodžiai, tad taip skamba ir mano paskutinė daina.
Iškeliauju toli.
Aš nesutverta šiam pasauliui, kur užtenka žengti žingsnį ir įklimpsi į tikrą mėšlą. Aš pavargau kovoti už laimę.
Aš visą save atidaviau svajonėms. Visą savo gyvastį aukojau Tau.
Mainais gavau kartų papeikimą, kad pati kalta.
Aišku, juk niekas neverčia plėšytis dėl mylimo žmogaus.
Niekas neįpareigoja laukti vilties.
Bet juk ir niekas nedraudžia, tiesa?
Paskutiniu metu lioviausi galvoti apie tą šviesią ateitį, apie norus, kurie išsipildo, tik tada, kai labai jais tiki.
Nusileidau ant žemės.
Dovanojai sparnus, bet atėmei norą skraidyti.
Prašiau nedaug, tik teisės tave mylėti...

Nereikalauju dėmesio, reikalauju pagarbos.
Aš iškeliauju toli.


Aš iškeliauju su sunkiais lagaminais.
Netikiu žmonių nuoširdumu.
Mano tikėjimas lagaminuose.
Iškeliauju tik su lašeliu savigarbos ir dideliu maišu kasdienybės.
Ten bus geriau.
Juk iš ten dar niekas negrįžo.