,,gal pinigėlių ant talonėlio?\"
prašo moteris toje pačioje gatvėj
kokį pusmetį vos tik einu pro ją
jau neinu jau prabėgu nes išdidi-
prisibijau ilgai nerandančių vietos.
o aš vietą turiu ir dėžėmis kėdėmis
vis storinu sieną užkamšau purvu-
nesibaigiantis išteklius mano dvasios
o kai išdžiūva, patikėkit, puikus molis
nepraleidžiantis beveik jokio garso.

tik tam tikrom valandom
kai gaudžia bažnyčios varpai
man šitaip skauda ir ausis ir
kažką ten giliau

vis apima didelė baimė
kad nerasiu kelio iš vietos
statytos ilgiau nei gyventa tad tyliai
kad svetimi nenugirstų šnabždu:
Dievuli, gal pinigėlių ant talonėlio..?
Dievuli, gal pinigėlių ant talonėlio..?
Dievuli...