Į baltą maršką susisupęs
Praskriejo vėjas, užpūtė žvakes
Ir lediniu šalčiu nutvilgė veidą.
Širdis sustojo.
Mirtinoj tyloj kaulėtos rankos,
Godžios šaltos akys
Į kūną skverbiasi, į širdį:
Gal atjautos, gal šilumos, gal kraujo?
Ir vienas tik išbalęs mėnuo girdi
Slopinamą vaitojimą raudos,
Neišsipildžiusių vilčių, svajonių...
Gija nutrūko - nieks nesikartos.
Tik gėlės, žvakės, balto smėlio sauja
Ir ašarotas šnabždesys maldos.