nebeturiu ko slėpti -
patikėjau bedievių kalbomis
apie naktinius sielų vagis kurių
taip išsigando pirštai kad sutemus
lakstydavo tapetais ir į nuoplaišas
vyniojo gabaliukus mano dvasios

nebeturiu ko slėpti -
miegojau nejausdama naktų sapnų
savęs nejutau, matyt, nenubusdavau
tik sykį kažkas į duris vis stipriau
vis skardžiau baladojo jog atvėriau
žiūriu - stovi šypsos lyg šventas kažkas
(o gal tik rytas brėško seniai matytas)

nebeturiu ko slėpti -
įsileidau Jį tokį šventą atidaviau patalą
bemiegė stebėjau ir klausiau: kas Tu esi?
tylėjo prasmegęs ramiame šypsnyje
suradęs patogiausią vietą kvėpuoti
tokiu tylėjimu kuris išguja net tamsą

ir tik neberadus oro įkvėpti
supratau kaip dirba vagys