Ateis laikas žongliruoti be grimo....
žongliravom dviese
stebėjomės
įsišėlę kamuoliai
tirpdė ledines drakono akis
ir kiaurai atodūsių trumpalaikėm ugnim
stebuklu leidosi į rūpesčio delnus
atsitiktiniai šio bei to praradimai
drebant alkanai žemei
neatsitiktiniai
tiesiog virptelint rankoms
ištirpo
mes likom tvirtai įbesti
prašau, pavadink mus
-Pamesti Cirko Artistai-
svaidantys oran alkio vinis
apsitaškę jomis stovėjom laimingi
kol minia bandė mums Klounus išverst
į rimtuolišką kalbą
---tada jų šypsenos beveik tikros
---dabar gi melancholiškai Baltas Pudros Liūdesy,
maskuote ir grimu
suliek tą akliną metaforą į kamuolius
aštroką meilės netektį ir grimo melą
likvidų nuogą džiaugsmą ir varganas mintis
užkulisių roles ir jų idiliškas staigias mirtis
------
painumu kaip cirke sodriai kvepia
Pats Virtuoziškas Gyvenimas
kai bandom savastis jame ištirt ir neštis su savim...