12.


Kai širdį spaudžia, jis niūrus,
Stovėdamas baltoj tyloj,
Sušalęs vienišas žmogus,
Aš ras užuovėją gamtoj?

Balta ramybė lapkrity,
Pabalus žemė be žolės.
O už to kelio, ten toli,
Tik horizontas. Tu vilies

Surasti širdgėlai namus,
Tą jaukų kampą šilumos,
Kur tavo sielai gera bus
Ir tyliai, tyliai ji dainuos...

Užduodu klausymą – kodėl?
Kam širdį man kankinti vėl?