Nebus akimirkų, nei valandų nebus,
Tik vakaro angis žiūrės į mus,
Tik sunksis tirščiai proretėm mintim,
Neapkabinsi, būsi su savim.

Garuos ant stalo šiltas kaži kas,
Nudeginsiu tik žvilgsnį, ne rankas,
Ne tavo būvį, tik keistus sapnus,
Kai vakaro angis žiūrės į mus.

Prisirps tamsa, į patalus sulįs,
Apims garuojantį puodelį žiovulys,
Angis rangysis į keistus sapnus,
Į tamsą ir į susapnuotus mus.