***
norėčiau palaiminti sielas
paženklint
kryželiu
jų
judėjimą
akimirkas
žodžiu
graviruoti
juk
Meilė artimam - nuostabus jausmas
amžinasis variklis.
Deja, jei ji šalia - nepriimi jos iš esmės ir padarai begalybę klaidų, po kurių - belieka keliauti beribių klausimų labirintais.
Jei ji toli - griūva realybė ir nesvarbu, kaip besistengtumei save įtikinti jos taurumu ar grožiu.
Esant kartu - ilgainiui nugrimzti kasdienybėje, nepriklausomai, kiek benorėtumei suteikti jai gyvybės plazdėjimo.
Siena, neretai tik kalkėta siena, metams bėgant tampanti nepramušamu šarvu.
Būti kartu ir atrasti jėgų jai gyventi?
Gyventi atviru, plačiu kvėpavimu, sotinti ją gaiviais oro gurkšniais.
Pati meilė - niekuomet nepaaiškinamas, protu - nesuvokiamas reiškinys.
Ją gali tik pajusti.
Dviejų junginys - pakylėja arba be gailesčio tėškia bedugnėn..
Protas, esant kartu, galimas pajungti ir įveikti sunkumus.
Jausmas atskirai - griauna gyvybines jėgas.
Belieka priimi šį jausmą arba - šalintis jo. Atstumti, kol šaknys įsiliejo ne per giliai
ir tenkintis egzistencija be perspektyvų ar didelių troškimų.
o gal tebūnie šis jausmas tik šiai dienai
tik akimirkai, kuri pakylėja
iki absoliuto
nušviečia
sparnus
į
švieson skriejančios plaštakės
iliuziją
?