Šviesa tokia ryški. Noriu pakilt ir paskęst joje. Atrodo, ten taip gera. Tik kažkodėl negaliu.
Jaučiu šlapią skausmą. Mano kelias į šviesą skęsta lietuje. Kiekvienas lašas kerta, tarsi
gyvatės geluonis. Po to tas skaudulys virsta pūliniu. Kentėti galima tik stipriai sugniaužus
kumščius. Taip stipriai, kad nagai smigtų į delnus.
Lietus nesiliauja. O aš nebesuvokiu, kur esu. Jei neskaudėtų, manyčiau, kad esu besvorė.
Po manimi nieko nebėra, virš manęs - lašų barbenimas.
Suskamba telefonas. Toli. Norėčiau atsiliepti, bet vokai per sunkūs atsimerkti, o rankos
bejėgės guli prie šonų. Lai skamba. Tai ženklas, kad esu šiame pasaulyje.
Pagaliau išgirstu ir žingsnius. Žlegt, žlegt. Lyg bristų per upę. Sunkiai, pavargęs. Ar kažką
sunkaus nešdamas. Žlegt, žlegt. Sustojo. Ir telefono nebegirdėti.
Nejau mane pastebėjo? Skausmas nebegrįžta. Ir lietus liovėsi.
Atgniaužiu kumščius. Užlieja šviesa.