Kai pavargus nuo savo minčių,
Įbridau aš į žolę miglotą,
Taip norėčiau tikėti rytojum vaiskiu.
Kad užmigčiau soti ir pabusčiau rami.
O išskleidus sparnus, tyroje erdvėje,
Nelįstų benamė mintis.Deja-
Neduoda pakilti. Bet atmerkus akis,
Aistras praeity dar regiu.
Netikėtai stebiuosi, jog rymau viena,
Ryškios šviesos ir ringas
Jau tuščias paklotas. Tyliu.

Laikas naująją sceną seniai repetuoti...