Juokitės...man labai šlykštu matyti tą džiaugsmą, kuris sklinda iš jūsų pirštų galiukų, nes didžioji jo dalis- tik profesionalus montažas. Pirmas, antras dublis... Nekenčiate. Ir trenkiate draugo galvą į sieną. Iš sienos pasipila saldus kraujas. Bet tai bus iškirpta ir nepaviešinta. Purvina aktorystė.
Močiutės jumis didžiuosis ir mirs. Mirs, o veidą bjauros šimtai dirbtinės šypsenos išvagotų raukšlių.
Nes jūs tik kylate...ir niekad nežengiate atgal. Bet svarbiausia, visų svarbiausia, kad jūs laimingi. Ta laimė susideda iš didelės nevilties ir keleto spalvotų akcentų, nugalinčių visas tas tamsumas, bet tik išoriškai. Viduje jūs juodi kaip žemė, ir pūvat, vis nyksta realizmas iš tų spindinčių didelių akių. Man šlykštu, bet stebiu jus, nes patys patikėjot savo pasaka, o aš joje gimiau, ir malonu, nes jau galiu suvokti, kas čia darosi. Tai pasaka, kur visi šypsosi, sukandę dantis ir gimdo vaikus, kuriuos taip pat sėkmingai skandina lauko tualetuose.
Aš jūsų nesmerkiu, gyvenimų tapytojai. Sukuriate man spalvingą cirko atmosferą, kur kvepia cukraus vata ir pyragaičiais. Bet taip ir mirsiu jų neparagavusi... Nes tai tik dar vienas pasakos vaizdinys.