Prabudęs rytas nuodėmingai žiba
Skaisčia nebraidžiota rasa.
Svirne netyla knarkesys mužiko,
Dukra jo pinasi kasas.

Ponaitis jaunas bėrą žirgą girdo
Upely ties seklia brasta.
Dukra, kol tėvas neišgirdo,
Kol virpa jo vešli barzda,

Pakniopstom nulekia per lauką
Link miško kvepiančio rūku.
Nekantriai mylimasis laukia.
Sugrįžt privalo ji laiku –

Kol tėvas skrandą užsimetęs
Naminės kvortą išdažys.
„Kur trainiojiesi, tu – gyvate!“ –
Rėks pasigėręs. Lyg ožys.

Raiba gegutė suskaičiuoja
Daug bučinių saldžių, saldžių.
Apsnūdęs miškas sualsuoja
Ne rytmečio vėsa – karščiu.
...............................................

Ponaitis jaunas bėrą žirgą girdė
Ne savo – svetimoj šaly.
Jį aštrus priešo kardas kirto –
Žinia atskriejo iš toli...
................................................

Ir tėvas skrandą užsimetęs
Subliauna gyvulio balsu:
„Tai prisitrainiojai, gyvate!“–
Pagriebia dukrą už kasų...

Pakniopstom nulekia per lauką
Prie upės, tartum prie mamos.
Daugiau juk niekas nebelaukia –
Nebėra jo ir šilumos.
...............................................

Koks šaltas rudenio vanduo
Sielas išlaisvinęs iš kūno...
O rytas verkia, nes ruduo.
Nukritę lapai upėj pūna...