Yra vaizduotėje gyvenimai kiti.
Net ir saviškis ten kitoks -
Sustoję traukiniai,
Lėktuvai nuo dangaus nukritę
Ir net gagarinai negimę ten,
Tačiau šuoliuoja Vytauto žirgai,
Ieškodami poetų,
Ir geria jūroje, kuri
Lig šiolei nesumenkus širdyje -
Banguoja praeities didybe,
Juodoji vis,
Vis paskanduoja:
- Lietuva!

Ir man šiandieną
Lyg į širdį  –  ietim!..
Tai ar gali, žmogau, įspėti kas ir kaip -
Kai ieškau Vytauto kariaunoje poetų
Šekspyras stabdo sonetu:

„Kai raukšlėse tau bus jaunystė dingus
Ir penkiasdešimt rūškanų žiemų
Prislėgs pečiau tau...“

O Viljamai Šekspyrai,
Nevaikyk manęs vien po mergas.
Aš dar nepelnęs meilės jų.
Menka paguoda, jeigu vyras,
Kuomet dar vis - be kelnių.
Su Vytautu išjosiu girdyti žirgus,
Nors man dar tik septyniasdešimt...

Dar palaikyk sonetą,
Ir man juk negražu
„Žiūrėt į grožio skarmalus niekingus“
Kai po mintis likimai klaidžioja žmonių
Ir netiki, kad raukšlėse jaunystė dingus.
Ir tu, mergišiau, netiki, kad taip -
Esą, poetai velniažin ką sumanyti gali -
Užmirškime, kad kapinės yra,
O ten netgi ne raukšlės,
Ten kryželiai.