Ir jie vis sukas, traška. Nugyveno
Lyg praeities mozaika,
Dengianti neišmintus pilkus takus.

O aš žadėjau būt laiminga, nors vienu rudeniu pasenus,
Bet gilumoje pasiklydęs vaikas,
Trypiantis tuos leisgyvius lapus.

Tik gumulėlis pasilieka gerklėje, kutena.
Ašarų neišverktų.
Tiesiog maniau...ne...tai tik geltonuojantis dangus.