Sena upės vaga bėga vaikystė,
Kur malūno sparnai atsisveikinant moja.
Srovė vienon pusėn - negalėsi sugrįžti.
Jos bangavimas tylią lopšinę kartoja.

Ruduo sklaido išbalusį rūką,
Švelniai nuo nuotraukų praeitį braukia.
Iš senų kalėdinių atvirukų
Šeimos vakarai varpeliais atplaukia.

Akyse šelmiškos žvaigždės žaidžia,
Vaikystė kiekvienoj raukšlelėj šypso.
Dar ruduo mažos širdies nepažeidžia.
Basakojė liaunais čiobreliais pražysta.